„O jis gali būti geresnis, jeigu mes ne visiems mechaniškai ilgintume, bet tai darytume lanksčiai. Žmonės, kurie sutiktų ilgiau dirbti ir negauti pensijos sulaukę dabartinio pensinio amžiaus, jiems galėtų būti pažadama didesnė pensija už papildomai išdirbtus mėnesius, taip pat būtų ieškoma su žmonėmis individualios sutarties. O kitiems gal yra aktualiau anksčiau išeiti į pensiją ir jos dydis nėra toks reikšmingas, nes vaikai padės“, – svarstė R. Lazutka.

Pasak ekonomisto, kitose šalyse yra paplitęs dalinis išėjimas į pensiją, kai žmogui sudaroma galimybė dirbti pusę krūvio ir jie gauna pusę pensijos. Tai yra vyresnio amžiaus žmonėms ir lengviau ir labiau priimtina.
„Tik reikia turėti galvoje realią darbo rinką“, – iliuzijų, kad tai būtų lengvai įgyvendinama Lietuvos situacijoje nekūrė R. Lazutka.

Ekonomistas konstatuoja – darbo rinka nėra draugiška pagyvenusiems žmonėms Lietuvoje. Įvairūs tyrimai rodo, kad ieškant arba keičiant darbą amžius yra vienas iš pagrindinių diskriminacijos kriterijų, vyresnio amžiaus žmonės nenoriai priimami.

„Jaunimo nedarbas yra daug didesnis, bet yra žmonių, kurie praranda darbą ir vyresniame amžiuje, tai jiems jau iš naujo susirasti darbą yra sunkiau. Dažnai sakoma, kad vyresnio amžiaus žmonės užims darbo vietas, ir jaunimui, kurio nedarbo lygis yra labai didelis, sumažėja galimybės įsidarbinti, bet tokios tiesioginės priklausomybės nėra, kadangi jeigu žmonės dirba ilgiau, jie geriau gyvena, daugiau perka, atsiranda paklausa, plečiasi ekonomika ir tam pačiam jaunimui gali būti sukurtos darbo vietos“, – sakė R. Lazutka.

Ekonomistas įvardino ir dar dvi kliūtis – silpna sveikata, dėl kurios žmonės ieško būdų, kaip gauti vadinamąją neįgalumo pensiją, ir patiriamas stresas darbe. Tyrimai rodo, kad Lietuvos darbo vietose patiriamas stresas yra vienas didžiausių tarp Europos Sąjungos valstybių, o vyresnio amžiaus žmonės stresą išgyvena dar ir sunkiau.

Profesoriaus teigimu, artimiausiais metais ženklaus poveikio dėl laipsniško pensinio amžiaus ilginimo „Sodra“ nepajus, bet ilgainiui išlaidos sumažės.

„Dabar, jei moteris gauna pensiją jau 60 metų, ir gyvena kokius 15 metų, o jeigu ji išeis penkeriais metais vėliau ir gyvens tokią pat amžiaus trukmę, tai iš to išlaidos sumažės, o ji dar dirbdama keletą metų ir „Sodrai“ mokės, tai tas poveikis bus. Pirmais keleriais metais tai nebus panacėja, ir vėliau nebus panacėja, jeigu mes turėsime gana didelį skaičių neįgaliųjų žmonių, kurie nedirba, jeigu mes turėsime gana daug nedarbingo amžiaus gyventojų, jeigu turėsime tokią didžiulę emigraciją.

Jeigu tie žmonės, kurie emigravo, būtų susiradę darbus čia, tai atsvertų su kaupu tą pensinio amžiaus ilginimą“, – sakė R. Lazutka.

Pasak ekonomisto, kitose Europos šalyse į pensiją žmonės išeina irgi 65-erių, o kai kur net 67 metų, dar kitur yra priimami sprendimai.

ELTA primena, kad ketvirtadienį Seimas iki 65 metų pailgino pensinį amžių tiek vyrams, tiek moterims.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. ir kiekvienų vėlesnių metų sausio 1 d. senatvės pensijos amžius kasmet bus didinamas: moterims – keturiais mėnesiais per metus, vyrams – dviem mėnesiais per metus, kol pasieks senatvės pensijos amžių – 65 metus.

Už tokias Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pataisas ketvirtadienį balsavo 60 Seimo narių, prieš buvo 42, susilaikė 12 parlamentarų.

Šiuo metu Lietuvoje moterų senatvės pensijos amžius yra 60 metų, vyrų – 62 metai ir 6 mėnesiai.

ELTA

Išnaudojimo nėra, kaip nebuvo ir Sovietų Sąjungoje

Sovietinė ideologija ir didele dalimi realus gyvenimas buvo grindžiami prieštaros Vakarams logika. Sovietinė sistema žlugo, tačiau pati vsio na oborot logika, deja, Lietuvoje sėkmingai klesti ir naudojama apologetikai tų dalykų, kuriais patys vakariečiai toli gražu nesididžiuoja. Štai, jeigu sovietinė ideologija kritikavo kapitalistinę sistemą dėl socialinės nelygybės ir išnaudojimo, pastarieji reiškiniai tarsi nebeįmanomi kapitalistine tapusioje Lietuvoje. Juk tai „sovietiniai terminai“.

Paradoksas, tačiau pačiuose kapitalistiniuose ir demokratiniuose Vakaruose niekada nebuvo ir nėra abejojama išnaudojimo galimybe. Yra tik skirtingi jo aiškinimai. Pagal marksistus, išnaudojimas yra visada, kai tik samdomas darbas, kai jis perkamas rinkoje. Pagal neoklasikinę ekonominę teoriją, kuria remiasi dauguma šiuolaikinių ekonomistų, išnaudojimas yra tuomet, kai rinka veikia prastai dėl skirtingų pirkėjo ir pardavėjų galių, kai darbo kaina – darbo užmokestis – galingo darbdavio nuspaudžiamas žemiau to, kuris būtų konkurencinėje rinkoje.

Pagal pastarąją teoriją ir Sovietų Sąjungoje buvo išnaudojimas, nes vienintelis darbdavys – valdžia darbuotojams primesdavo mažą algą, o nusavinto produkto dalį kišo į ginklavimosi varžybas bei lojalių rėžimų trečiajame pasaulyje išlaikymą.

Tiesą sakant, Lietuvoje dažnai pripažįstama, kad monopoliniai dujų, elektros ir šilumos tiekėjai išnaudoja vartotojus, nes iškelia kainas aukščiau nei jos būtų konkurencinėje rinkoje. Panašiai stambūs pieno ar mėsos supirkėjai išnaudoja smulkius ūkininkus. Tačiau, Dieve gink, nevalia kalbėti apie mažos darbo kainos primetimą jos pardavėjams – darbuotojams. Nevalia kalbėti apie priešingus pirkėjo ir pardavėjo interesus.

Kodėl? Nerandu kito atsakymo, kaip tik ta pati vsio na oborot logika. Kadangi sovietiniams ideologams „rūpėjo“ ne vartotojų ar ūkininkų, o tik darbininkų kapitalistinis išnaudojimas, tai šiandieninėje Lietuvoje pagal apvertimo logiką išnaudojimo darbo rinkoje negali būti, kadangi tuo kapitalistinę darbo rinką kritikavo sovietai.

Tuo metu padėtis Lietuvos darbo rinkoje yra tragiška. Darbuotojai neorganizuoti, profesinės sąjungos leisgyvės, nevyksta Vakaruose įprastos kolektyvinės derybos dėl algų. Todėl nenuostabu, kad darbuotojams apmokama gerokai mažiau nei jie pagamina (nei jų darbo našumas). Ar skaičiuotume nominaliais eurais, ar atsižvelgtume į kainų skirtumus šalyse, vis tiek Lietuvos ir, tarkim, Vokietijos vidutinis darbuotojas darbo našumu nesiskiria tiek, kiek skiriasi jiems mokamos algos.

Vidutinės metinės algos ir darbo našumo skirtumai Vokietijoje ir Lietuvoje kartais

*palyginamomis kainomis

Kad ir kaip kam nepatiktų, kad ir kokios būtų taikomos skaičiavimo metodikos, Lietuvoje (ir kai kuriose kitose postkomunistinėse šalyse) darbo našumo ir darbo užmokesčio skirtumų nepaaiškinsi nepripažinęs darbuotojų išnaudojimo. Ir tam visai nebūtina neva gaivinti marksizmą. Pagal jį išnaudojimas būtų ir Vokietijoje. Pagal visuotinai pripažintą šiuolaikinę rinkos ekonominę teoriją Vokietijoje, ko gero išnaudojimo nėra, bet tikrai yra Lietuvoje.

Tai svarbu suprasti ne dėl kokio ideologinio ginčo, bet dėl to, kad galėtume paaiškinti ekonominių ir socialinių problemų priežastis bei pasitelkti jų sprendimui adekvačias priemones. Kodėl Lietuvoje net ir dideli mokesčių tarifai darbo užmokesčiui niekaip nepripildo valdžios biudžetų ir nepajėgia adekvačiai finansuoti viešojo sektoriaus? Tik todėl, kad tie dideli tarifai uždėti menkoms algoms. Kodėl kai prabylama apie progresinius mokesčius, rodoma darbo užmokesčio statistika, pagal kurią didelių algų Lietuvoje beveik nėra? Tačiau tuo pat metu esam liūdnai pagarsėję prizininkai ES pagal pajamų nelygybę.

Nelygybės nepaneigsi, bet ją galima ignoruoti

Kalbėti apie pajamų nelygybę Lietuvoje taip pat nepriimtina kaip ir apie išnaudojimą. O reali nelygybės problema didelė ir ji nesprendžiama irgi vien dėl mistinės giminystės tik su komunistine ideologija. Turtingiausio penktadalio Lietuvos gyventojų vidutinės pajamos virš 4 000 litų per mėn., o vargingiausio – tik kiek virš 600 Lt. Įsivaizduokime Lietuvą, kurioje dviejuose didmiesčiuose – Vilniuje ir Panevėžyje (apie penktadalis šalies gyventojų) – gyvenama už 4000 Lt per. mėn., o likusiuose trijuose – (irgi apie penktadalis gyventoju) – už 600 Lt. Taip, tai dvi Lietuvos ir tarp jų nebelabai kas bendro.

Pajamų nelygybės rodikliai Lietuvoje 2009 m.

Šaltinį rasite čia.

Ir tik nereikia tuoj kaltinti noru viską atimti, padalinti ir taip sugrįžti į komunistinę praeitį. Nereikia grįžti, nes ne kiek ir nueita. Reikia eiti link normalesnio, vakarietiško kapitalizmo, iš kurio nebėga gyventojai. Tarkim, pasiekti, kad skirtumas tarp gyventojų dviejų kraštutinių penktadalių būtų ne daugiau kaip 6, bet apie 4-5 kartus, koks yra didžiojoje ES dalyje.

Ar toks perskirstymas būtų labai didelis? Ne, tik 2-3 šimtų litų permetimas iš viršutinio sluoksnio apatiniam pasitelkus minimalios algos ir mokesčių politiką.

Tačiau kartu tai yra ir labai daug, tai net nacionalinė katastrofa, jeigu spręstume pagal šalies piniginio elito klyksmą išgirdus pasiūlymą šimtine padidinti minimalią algą ar įvesti progresinį mokesčio tarifą, pagal kurį tektų sumokėti papildomai šimtą ar du šimtus valstybei nuo penkto ar šešto tūkstančio litų pajamų.

Oi tai bėgtų bankininkai dirbti iš Vilniaus į Rygą, kad tik tą šimtinę išsaugotų. Oi lėktų kriuksėdamos daniškos investicijos iš Lietuvos. Gal į Minską, nes ten tai jau tikras mokesčių rojus – ne progresinis ir tik 12 proc. mokesčių tarifas. Gal jau visi kvalifikuoti švedai ir danai jau seniai suvažiavo į Suomiją, nes joje viršutinis pajamų mokesčio tarifas 30 proc., kai Danijoj ir Švedijoj vos ne po 60?

Ir kokių tik pseudo argumentų neprirenkama … Apie perskirstymą kaip ir apie išnaudojimą Lietuvoje rimtai kalbėti vis dar vengiama, įsitikinus ar tik norint įtikinti kitus, kad tai tik atgyvenęs sovietų propagandos pramanas, naudotas kapitalizmo kritikai. Nepamirškim, kad tam naudotas ir seksas. Ar tik neteks vakare gailėtis… .

Delfi

Gėdingas melas yra teiginys, kad darbo našumas Lietuvoje 4-8 kartus mažesnis negu ES valstybėse. Ekonomistai tuos skaičius žino kaip du kart du ir todėl tai tenka vadinti ne klaida, bet melu. Darbo našumas Lietuvoje mažesnis nei ES net mažiau kaip du kartus. 2008 m. Lietuvoje darbo našumas, skaičiuojant vienam darbuotojui, sudarė 61,3, o 2009 m. – 57,3 procento ES vidurkio. Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir Švedijoje darbo našumas nėra didesnis negu Lietuvoje nei du kartus.

Darbo našumas skaičiuojant vienam darbuotojui
(BVP pagal Perkamosios galios paritetą vienam darbuotojui. ES =100)

Šaltinis: Eurostat. Žiūrėti čia.

Net jeigu nekreiptume dėmesio į kainų skirtumus, t.y. skaičiuotume nominaliai, vis tiek darbo našumas Lietuvoje tik apie 3 kartus mažesnis negu vidutiniškai ES, nes kainos Lietuvoje vidutiniškai apie trečdaliu mažesnės. Tuo tarpu vidutinė alga nominaliai Lietuvoje mažesnė net 5-7 nei ES šalyse, vidutiniokėse pagal darbo našumą.

Vidutinė metinė alga kai kuriose ES šalyse 2008m. eurais

Šaltinis: Eurostat, žiūrėti čia.

Nebūtų prasmės viešai reaguoti į neatsakingą viešą leptelėjimą. Tačiau, tariant paties G.Nausėdos žodžiais, „esmių esmė yra tokia“, kad Lietuvoje tokiomis „klaidomis“ remiantis vertinama šalies ekonominė ir fiskalinė politika, jos galimybės, žiniasklaidoje „šviečiama“ visuomenė, teikiamos rekomendacijos ir net spaudžiamos ką nors daryti ar ko nors nedaryti vyriausybės. Tokiomis „klaidomis“ kvailinami lietuviai, kurie reikalauja didesnių algų, žmogiškų darbo santykių, teisingesnio pajamų apmokestinimo ir normalesnių pensijų ir socialinių paslaugų.

„Ekspertų“ širma prisidengusių interesų grupių atstovų skleidžiamais melagingais argumentais grindžiamos diskusijos apie gyvybiškas visuomenei problemas žiniasklaidoje, kurpiamos grynai lietuviškos tik interesų grupėms naudingos ekonominės „teorijos“, kuriomis užkemšama burna bent į pusę europietiškos gerovės pretenduojančiam lietuviui. Jam parodoma atitinkama vieta – ketvirtadalis ar aštuntadalis trupinio, nes tik toks tavo darbo našumas. O koks Lietuvoje melo našumas ir ar ne per didelės algos už jį?

Delfi

Galime pasidžiaugti, kad buvusių 15-os „sesių“ grupėje esame antri pagal ekonominę plėtrą. Nusileidžiame tik estams. Ir labai nedaug. Tuo tarpu tris ir daugiau kartų lenkiam tokias šalis kaip Ukraina, Gruzija, Armėnija. Žydra svajone esam Moldovai ir Vidurinės Azijos šalims. O štai Rusiją ir Baltarusiją, nors ir labai norėtųsi, ne taip toli palikom.

Posovietinių ir kai kurių kitų šalių ekonominiai pasiekimai*

BVP 1 gyventojui 2009 m.

*Atsižvelgta į kainų skirtumus šalyse

Šaltinis: World Economic Outlook Database-October 2010, International Monetary Fund.

Turėkime galvoje, kad nuo galingiausios pasaulio valstybės – JAV – mes atsiliekam mažiau, nei Kaukazo šalys nuo mūsų. Lietuvos BVP vienam gyventojui tik du kartus mažesnis nei Vokietijos ar Danijos. Kinija – ką tik iškilusi ekonominė galybė, tačiau BVP vienam gyventojui per metus ji sukuria tik už 7,5 tūkst. dol., kai mes – net už 17 tūkst.

Dešimt iš 15-kos buvusių sovietinių respublikų jau sugebėjo viršyti 1991 m. metais pasiektą ekonomikos lygį. Galimybės atsitiesti labai smarkiai priklausė nuo ūkių smukimo per kelis pirmuosius metus po Sovietų Sąjungos žlugimo. Lietuva – viena iš šalių, kuri pergyveno vieną iš didžiausių ekonominių nuosmukių. Tačiau 1991m.lygį jau viršijome maždaug ketvirčiu.

BVP pokyčiai posovietinėse šalyse (proc., pastoviomis kainomis)

Šaltinis: IMF

Nenuostabu, kad vertindami savo gerovę nelyginame jos su moldavų ar armėnų. Prisimename kaip patys gyvenome prieš 10 ar 20 metų. Ekonominė pažanga – 25 proc. per du dešimtmečius, tikrai nėra daug. Todėl teisūs lietuviai, kai jie sako, kad kol kas nepradėjo gyventi sočiau. Per du dešimtmečius vidutinės algos perkamoji galia pagrindinių maisto produktų atžvilgiu nepadidėjo. Mėsos ir pieno, deja, nepajėgiame nusipirkti daugiau. O tai, kad degtinės galima išgerti bent triskart daugiau ne visus guodžia.

Vidutinio neto darbo užmokesčio perkamoji galia Lietuvoje (galimų nusipirkti prekių kiekius)

Šaltinis: Statistikos departamento skelbiami duomenys

Per du dešimtmečius išgyvenome ne tik ūkio smukimus ir augimus, bet ir struktūrinius kainų bei vartojimo pokyčius. Nors algos perkamoji galia beveik sugrįžo, tačiau vidutiniškai pagrindinių produktų suvalgom mažiau. Tiesa, svarbu, kad daugiau vartojama daržovių ir vaisių.

Maisto produktų suvartojimas vidutiniškai vienam Lietuvos gyventojui per metus (kg)

Šaltinis: Statistikos departamento skelbiami duomenys

Mažiau vartojant maisto, daugiau išleidžiam nepalyginamai brangesniems energijos ištekliams ir kitų prekių bei paslaugų vartojimui. Per du dešimtmečius labai daug žmonių persėdo iš visuomeninio transporto į automobilius. Keleivių pervežimas geležinkeliu sumažėjo dešimtį kartų, autobusais beveik tris kartus. Tačiau automobilių skaičius 1000 gyventojų išaugo nuo 130 iki 470. Beje, kai piktinamės nedrausmingu vairavimu ir liūdime dėl avarijų, turėkime galvoje, kad žuvusių ir sužeistų žmonių keliuose skaičius per du dešimtmečius sumažėjo trečdaliu, nors automobilių keliuose padaugėjo kelis kartus.

Antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį užklupo skaitmeninė revoliucija. Nuo 2000 iki 2009 metų namų ūkių, turinčių kompiuterius, skaičius išaugo dešimtį kartų, kas antroje šeimoje yra internetas. Ką jau kalbėti apie naujas ryšio priemones. Kultūra, ko gero, tenka sakyti, deja, iš salių persikėlė į TV ir internetą. Žiūrovų teatruose 1990-2009m. sumažėjo nuo 1400 tūkst. iki 650 tūkst., kinuose – dešimtį kartų.

Taigi, Europos nepavijome, bet didelė sovietinės erdvės dalis liko gana toli mums už nugaros. Vartojimas išaugo ne tiek daug, bet struktūriškai pakito, prisitaikė prie technologinių naujovių.

Ne visi pritars net ir tokiai švelnaus optimizmo išvadai. Taip, ji grįsta vidutiniais dydžiais. Reikia turėti galvoje, kad ne tiek daug išaugus ekonomikai, gerokai išaugo pajamų nelygybė. Ją išreiškiantis Gini koeficientas Lietuvoje išaugo nuo 0,26 iki 0,36. T.y. jeigu prieš du dešimtmečius pajamų diferenciacija Lietuvoje buvo artima dabartinės Čekijos, Austrijos, Švedijos visuomenėms, dabar tapo panaši į Uzbekijos ar Moldovos. Šiuo požiūriu posovietinėje erdvėje nėra geriau.

Pajamų nelygybės (Gini) koeficientas posovietėse ir kai kuriose kitose šalyse

Šaltinis: https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/fields/2172.html

Taigi, Lietuvoje ne ką didesnės nei 1990m. nacionalinės pajamos pasiskirstomos gerokai netolygiau. Todėl tegul nestebina labai prieštaringas gyventojų požiūris į gerovės pasikeitimus. Nesėkmingieji vartoja mažiau, nei prieš du dešimtmečius, sėkminguosius piktina vien tik bandymas lyginti šiandienos gyvenimo standartus su sovietmečio pabaiga. Taip, žvelgdami nuo savo varpinių teisūs ir vieni, ir kiti. Svarbu, kad dar toliau toltume nuo posovietinės erdvės ir artėtume prie sėkmingųjų ES šalių ne tik nacionalinių pajamų dydžiu, bet ir jų pasidalijimu tarpusavyje.

Delfi

“Taigi nėra jokių argumentų, absoliučiai jokio skirtumo, ar atsiskaitymai galėtų būti vykdomi grynaisiais pinigais, ar kortele. Kad nekiltų nepasitenkinimas, Seimas galėtų nurodyti konkrečias prekių ir paslaugų grupes, už kurias yra privalomi atsiskaitymai elektroniniu būdu. Gyventojams ar verslui galima pradžioje nustatyti tą sumą pakankamai aukštą, o vėliau palaipsniui ją žeminti. Argumentų “prieš” praktiškai nėra, o argumentai “už” – yra labai stiprūs. Tai ir gebėjimas žymiai geriau kontroliuoti šešėlinę ekonomiką, o po to eina ir tie patys saugumo dalykai, kadangi sumažės apiplėšimų lygis”, – pirmadienio popietę naujienų agentūrai ELTA sakė R. Lazutka.

Ekonomisto tikinimu, iki šiol pernelyg paplitęs atsiskaitymas grynaisiais pinigais kenkia šalies ekonomikai, kadangi didėja nelegalių atsiskaitymų rizika, o taip pat ir trukdo sklandžiam valstybės institucijų darbui, kadangi tiek Valstybinei mokesčių inspekcijai, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prireikus patikrinti atliktus mokėjimus yra kur kas sudėtingiau tikrinti grynųjų pinigų operacijas.

“Tai jokiu būdu nebus kasdienis maisto pirkimas. Šioje vietoje niekas nesikeičia. O tie pirkiniai, kurie siekia kelis šimtus ar tūkstantį litų ir daugiau, tai juk žmonės tokių pirkinių nedaro kas antrą dieną, ir niekas čia neturėtų pasikeisti. Žinoma, gyventojams reikia ir pereinamojo laikotarpio, švietimo kampanijos, ir su tuo bus puikiai susitvarkyta. Reikia pratintis prie civilizacijos. Tie nepatogumai, kurie būtų sudaryti atliekant bankinius pavedimus, būtų atsverti tų galimybių, kurie leistų kontroliuoti šešėlinę ekonomiką”, – teigė R. Lazutka.

Ekonomikos analitiko aiškinimu, šiuo metu Vyriausybės puoselėjami planai įvesti apribojimus tik labai dideles sumas siekiantiems pirkimams turėtų būti peržiūrimi, kadangi apribojimai galėtų būti įteisinti ir atsiskaitymams už kur kas mažesnes sumas, o ypač dėl to, jog legalias pajamas ir banko sąskaitą turinčiam asmeniui tai neturėtų sudaryti visiškai jokių nesklandumų.

“Žmogui, kuris neturi nelegalių pajamų, grynieji pinigai – nereikalingi. Jam nėra jokio poreikio atsiskaityti grynaisiais pinigais. Ar atsiskaitymus vykdo smulkusis ar stambus verslas – taip pat nėra jokio skirtumo. Palyginkite, jeigu stambus ir jis prekiauja maisto produktais, tai juk jis be grynųjų pinigų gali ir neišsiversti, tuo tarpu jeigu smulkusis, bet užsiima prekyba automobiliais… Tai kodėl tas smulkusis verslas negali atsiskaityti sąskaita banke?”, – pabrėžė R. Lazutka

Tuo tarpu akivaizdžiai padidėsiančios bankų darbo apkrovos bei išsiplėtęs jų klientūros ratas, eksperto tikinimu, neturėtų atnešti jokių nuostolių patiems gyventojams, tačiau būtina išsireikalauti, kad bankai nepiktnaudžiautų susidariusia padėtimi.

“Bankai šį projektą palaiko, kadangi nori didesnių pinigų pervedimų bei padidėsiančio jų klientų skaičius. Tačiau jeigu bus daugiau klientų ir tos pačios operacijos turėtų atpigti. Bet čia vėl būtų galima derėtis ir žiūrėti, kalbėti su pačiais bankais. Tačiau grįžtu prie tos minties, kad pas mus vis dėlto viskas vis vien vyksta necivilizuotai. Jeigu mes važiuotumėm nuo Vakarų į Rytus, pastebėtumėm, kaip keičiasi situacija. Pavyzdžiui Anglijoje ir Airijoje, kur įprasta eiti į vadinamuosius “pubus”, tai žmonės stovi prie bankomatų eilutėse ir laukia, kol galės nusiimti 5-10 svarų, kadangi jie grynųjų nesinešioja”, – patikino R. Lazutka.

Apie atsiskaitymų grynaisiais pinigais mažinimą pirmą kartą prabilta sausio pabaigoje, po Premjero Andriaus Kubiliaus, finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir “Swedbank” atstovų susitikimo. Tuo metu kalbėta, jog apribojimai galėtų būti taikomi atsiskaitymams grynaisiais pinigais už nekilnojamąjį turtą bei siekiantys apie pusę milijono litų, primena ELTA.

ELTA

Socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka sako, kad Vokietijai atidarius darbo rinką užsieniečiams, Vokietijos valdžia ir verslininkai gali imtis jiems reikalingų specialistų verbavimo.

Vokietija tikrai gali prisidėti prie protų nutekėjimo, tačiau jis yra sunkiai nuspėjamas. Vokietijoje darbo rinka yra labai organizuota, todėl manau, kad ji taikys visus metodus, kad pritrauktų specialistus, kurie jai reikalingi.

Prie Vokietijai paklausių darbuotojų priskirčiau socialinius darbuotojus, medikus. Paklausą lemia visuomenės senėjimas, priežiūros poreikis. Taip pat Vokietijai kaip ir daugumai pasaulio šalių reikia naujųjų technologijų specialistų, programuotojų. Tai yra specialistai, kurių Lietuvoje suteikta kvalifikacija pasinaudoja užsienio šalys, ne išimtis bus ir Vokietija.

Vokietijai bus paklausūs ir nekvalifikuoti darbininkai, kurių apmokymas nėra sunkus, ilgas ar daug kainuojantis. Tai statybininkai, pramonės darbininkai. Manau, tokiems darbininkams apmokyti bus suteikiamos lėšos, gal net pati valstybė prisidės. Toks žingsnis bus pelningas net jei ir žmonės per ilgiausiai Vokietijoje neužsibus – pakaks kelerių metų, kad investicija atsipirktų.

Mūsų žmonės patrauklūs Vokietijos darbdaviams, nes sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis, už mažesnį atlyginimą. Manyčiau, kad tam tikrai prieštaraus profesinės sąjungos, kurios sieks vienodų atlyginimų ir darbo sąlygų tam, kad nenukentėtų patys vokiečiai.

“Pinigų karta”

Skurdo lygis kaime aukštesnis

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais kaime gyveno apie trečdalis visų Lietuvos gyventojų – 1,099 mln. žmonių, iš jų apie 250 tūkst. gyventojų amžius viršija 60 metų. 2008 m., kai šalies ekonomika augo, skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 20 proc.: tačiau mieste jis buvo 13,6 proc., kaime – 32,9 proc.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus R. Lazutkos, nors praėjusiais metais šalį ištikus krizei ekonomika stipriai smuko, tačiau esą santykinis skurdo lygis galėjo išlikti panašus, mat sumažėjus vidutinėms gyventojų pajamoms, sumažėjo ir santykinio skurdo lygio kartelė.

„Aš nenustebsiu, jei krizės laikotarpiu pasirodys, kad tas vidutinis skurdo lygis nelabai pasikeitė, nes krito ir vidutinio sluoksnio pajamos, žmonės neteko darbų. Pajamos taip pat krito ir tiems, kurie ir šiaip gyveno blogiausiai, bet kadangi krito ir vidutinės, tai ta skurdo riba nusileis“, – DELFI teigė R. Lazutka.

Aiškindamas, kodėl santykinis skurdo lygis kaime yra didesnis, ekonomistas vardija, jog kaimuose paprastai visuomet būna didesnis nedarbas, didesnę gyventojų dalį nei mieste sudaro iš mažų pensijų gyvenantys pensininkai arba daugiavaikės šeimos, kurių maitintojai, jei ir dirba, paprastai gauna mažą darbo užmokestį.

Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2010 m. rugsėjo 1 d. nedarbo lygis miestuose siekė 13,9 proc., o kaimuose – 16,6 proc. Miestuose bedarbių skaičius siekia 206,8 tūkst., kaimuose – 113 tūkst.

„Didmiesčiuose atlyginimai didesni, gyventojų struktūra tokia, kad daugiau dirbančių žmonių ir mažiau bedarbių santykinai, o tuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose yra daugiau bedarbių ir gyventojų struktūra tokia, kad daugiau pensininkų bei vaikų, todėl šeimos yra skurdesnės ir dažniau pretenduoja į pašalpas“ – aiškina R. Lazutka.

Kaime turėtų silpnėti neformalios paramos tinklas

Vis tik nepaisant gana sunkios kaimo padėties, statistiniai duomenys liudija, jog reali migracija iš kaimo yra mažesnė nei iš miesto. Statistikos departamento pateikiamais praėjusių metų duomenimis, susumavus atvykusių į miestus gyventojų ir išvykusiųjų skaičių, išeina, jog miestai prarado daugiau nei 11 tūkst. žmonių, o kaime šis santykis kiek geresnis – netekta apie 4,4 tūkst. žmonių.

Kaip DELFI aiškino Socialinių tyrimų instituto sociologė Aušra Maslauskaitė, tokia migracija yra natūrali, nes čia tiesiog gyvena daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kurie emigruoti į miestus arba užsienin nebesiveržia.

„Kaime gyvena vyresni gyventojai nei mieste. Šiaip bendrai kaime yra regionų, kur dominuoja vyresnio amžiaus žmonės. Tai jie nebevažiuoja. Tai priklauso nuo to, ką mes vadiname amžiaus struktūra arba nuo gyventojų sudėties pagal amžių“, – teigė sociologė.

Jai antrina ir ekonomistas R. Lazutka, tačiau, jo nuomone, ateityje gyventojų skaičius kaime turėtų stipriai sumažėti, mat senyvo amžiaus gyventojai natūraliai išmirs, o patys skurdžiausieji, kurie neužsiims efektyvia žemės ūkio gamyba, turėtų migruoti į miestus, nes čia labiau prieinama valstybės teikiama socialinė parama. Tuo metu kaime, anot pašnekovo, nyksta neformalios paramos tinklas, kai asmuo gali kad ir skurdžiai pragyventi kartas nuo karto padėdamas kaimynui nukasti bulves ar suskaldyti malkas.

„Netekę neformalios pagalbos, nebegalėdami išgyventi skurdžiai gyvenantys žmonės turės keltis į didmiesčius. Vakarų šalyse labiausiai nuskurdę gyventojai labiausiai koncentruojasi miestuose, nes ten gali ką nors rasti tai prie šiukšlių dėžės, tai elgetaujant, galima rasti padienių darbų paslaugų sferoje, pavyzdžiui, kokiu kroviku įsidarbinti. O kaime tokių darbelių nebelieka“, – teigė R. Lazutka.

„Tas ryšių tinklas, kaip kad dabar yra, kad žmogus nueina pas kaimyną, malkų pakapoja ar bulves pakasa, turi tėvus pensininkus, kurie gauna pensijas, tikrai keisis. Tokia neformali parama vis traukiasi ir mažėja, žemės ūkis industrializuojamas, randasi dideli ūkiai, stiprūs ūkininkai, kurie neprasideda su pavieniais darbininkais“, – pridūrė pašnekovas.

Skurdas neliečia žemdirbių

Kalbėdamas apie Lietuvos provincijos padėtį, R. Lazutka pabrėžė, jog skurdas, kuris prislegia nemažą dalį kaimo gyventojų, paprastai neliečia žemdirbių arba ūkininkų, kurių padėtis pastaruoju metu tik gerėjo, o pajamos augo.

„Lietuvoje per tuos keletą metų, kai buvo ekonomikos augimas, padėtis nelabai gerėjo skurdo požiūriu, bet ūkininkų padėtis gerėjo gana sparčiai. Todėl labai netikslu tapatinti žemdirbius ir kaimo gyventojus. Žemdirbių padėtis labai smarkiai gerėja“, – teigė R. Lazutka, bet pabrėžė, kad šiuo atveju kalbama apie ūkininkus, kurių ūkiai registruoti Žemės ūkio ir kaimo verslo registre.

Jo nuomone, kalbant apie kaimo ateitį apskritai būtina suvokti, kad žemės ūkyje, kaip ir kitose Europos valstybėse, veikiausiai išliks tik tie ūkiai, kurie užsiims stambia žemės produktų gamyba, o tiekia maži ūkeliai, kuriuose lesinamos kelios viešos ir mūkia pora karvių, turėtų tapti mažuma.

Dėl šios priežasties R. Lazutka sako, kad apskritai kaimo padėtis turėtų tik gerėti, o skurdo problemos labiau prislėgs miestus, kur koncentruosis socialinės paramos prašantys gyventojai.

Anot jo, stambių ūkių neturintys ir darbo kaime nerandantys gyventojai provincijos nepaliktų tik tuo atveju, jeigu jiems būtų sudaromos palankios sąlygos dirbti kokiame nors netolimame rajono centre, o gyventi kaime, tačiau esą tam trukdo prastas susisiekimas viršuoju transportu.

„Vienas iš kaimo nuskurdimo veiksnių yra subyrėjusi viešojo transporto sistema. Jei žmonės gali atvažiuoti į rajono centrą tik kartą per dieną, tai kaip jiems nuvažiuoti į darbą ir grįžti iš jo net jeigu ten jie rastų veiklos? Galėtų važiuoti automobiliu, bet tiek neuždirba. Manau, kad viena priežasčių, kuri atskiria miestą nuo kaimo, yra skurdus ir nusigyvenęs viešasis transportas“, – svarstė R. Lazutka.

Delfi, Eglė Samoškaitė

Iš vienos pusės tai yra geras ženklas. Jis reiškia, jog žalgirių mūšiai lieka istorijai ir dabar valstybė jau gali visas pajėgas telkti kovai už piliečių gerovę. Iš kitos pusės, liūdna, kad apie socialinės apsaugos reformas kalbama tik viešųjų deficitų ir išlaidų mažinimo fone.

Lietuvos socialinė apsauga struktūriškai labai artima daugumai Europos šalių, o labiausiai skiriasi menku finansavimu. Nei pensininkų, nei neįgalių, net remiamų šeimų ar bedarbių dalis Lietuvoje ne didesnė nei kitose šalyse, o išmokos bei paslaugos daugmaž per pusę skurdesnės net santykinai, t.y. lyginant su dirbančių žmonių pajamomis. Todėl didelė klaida tikėtis sumažinti viešųjų biudžetų deficitus pertvarkius socialinę apsaugą. Sutaupyti, žinoma, visada galima, bet tik dar didesnio silpniausių žmonių skurdo sąskaita. Vargu ar tai kam nors būtų malonu.

Lietuvos socialinės politikos silpnumo priežastys – ne jos struktūrinės ydos, išmokų dosnumas ar labai didelis neracionalumas. Pagrindinės problemos yra darbo rinkoje. Tiek dirbančių lietuvių dalis, tiek jų algos per mažos, kad turėtume pakankamą socialinę apsaugą, o „Sodros“ biudžetas būtų be deficito.

Pavyzdžiui, sunku paaiškinti, kodėl dirba tik 60 proc. Lietuvos darbingo amžiaus vyrų. Kai daugumoje ES šalių – dešimčia procentinių punktų daugiau. To negalima pateisinti vien gilesne krize Lietuvoje, nes ir iki krizės buvo nemažas skirtumas. Moterų ir pagyvenusių žmonių užimtumu mes net lenkiame Europą.

Dar mįslingesnė kita lietuviškos darbo rinkos savybė – algų dydžiai. Kodėl Lietuvoje algos 4–5 kartus mažesnės nei ES senosiose šalyse? Nei darbo našumo, nei pinigų perkamosios galios skirtumais tokio algų atsilikimo paaiškinti nebegalima, nes pagal tuos rodiklius nuo ES vidurkio skiriamės gerokai mažiau.

Ką jau kalbėti apie tai, kad kas ketvirtam privataus sektoriaus darbuotojui mokama tik minimali 230 eurų alga. Akivaizdu, kad tai išsikerojusio sukčiavimo pasekmė. Ir kai kalbama apie struktūrines problemas, jų reikia ieškoti ne „Sodroje“, bet rinkose, ir pirmiausia – darbo rinkoje.

Suprantama, kad valstybė negali kištis į darbo rinką tiesiogiai nustatinėdama algas, tačiau ji negali būti ir pasyvi stebėtoja, kol rinka pati tas problemas išspręs. Rinka, žinoma, sprendžia – žmonės važiuoja ten, kur gali uždirbti kelis kartus daugiau. Tačiau socialinės apsaugos klientai lieka čia.

Socialinės apsaugos ministerija kartu yra ir darbo ministerija. Jos dėmesys darbo rinkai neturėtų apsiriboti bedarbių apskaita. Tačiau, kita vertus, galima tai suprasti. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijos tradiciškai baigiasi ten, kur prasideda galingo verslo ir daugiau pastarojo, o ne darbuotojų interesus atstovaujančių Ūkio bei Finansų ministerijų veikla. Todėl nenuostabu, kad nuolat kaitaliojamos socialinės apsaugos detalės, o esminių klausimų net nesiryžtama kelti.

LRT

Turinys:

1.Skurstantieji Lietuvoje ir parama jiems:

• aprėptis
• adekvatumas
• taiklumas

2.Socialinės paramos ir darbo konfliktas:

• neaktyvumo ir skurdo spąstai
• darbo paskatų nemažinančios socialinės apsaugos priemonės
• šalies darbo užmokesčio politika
• aktyvinimo (integracijos į darbo rinką) priemonės

PPT

Premjeras tėvynės išdavimu apkaltino opoziciją dėl ketinimo kreiptis į Konstitucinį teismą sveikatos draudimo klausimu. Nuo kada atsigręžimas į šalies Konstitucija siejamas su tėvynės išdavimu? Ne tik apie tėvynės išdavimą, bet ir apie Konstituciją netektų kalbėti, jeigu būtų tuoj pat taisomos vaikiškos sveikatos draudimo įstatymo klaidos.

Viena akivaizdi klaida – reikalavimas sveikatos draudimo mokestį mokėti net tiems, kurie neturi pajamų. Iš kokio šaltinio mokėti – tai smulkmena, visai neįdomi didžiais darbais užsiėmusiai vyriausybei. O gal tai dar vienas bandymas tarptautinę bendruomenę pamokyti unikalios mokesčių politikos?

Kita klaida – reikalauti mokėti draudimo įmoką už praėjusius metus. Bet koks draudimas yra apsaugos nuo ateities nelaimių instrumentas. Lietuvoje sumastyta apdrausti nuo nelaimių, kurios jau įvyko… Kad suvoktume absurdo mastą, sveikatos draudime įtvirtintą nuostatą perkelkime į gerai žinomą vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą.

Tuomet žmogus, sukėlęs avariją ir nukentėjusiajam jau kompensavęs patirtą žalą iš savo kišenės, dar turėtų sumokėti ir draudimo įmoką. Todėl kai paprastas žmogus klausia, kodėl jam praėjusiais metais susimokėjus už gydymą, šiemet reikalaujama sumokėti už draudimą nuo pernai patirtų išlaidų – racionalaus atsakymo nėra. Ir negali būti, nes tai ne draudimas, bet įstatymu įtvirtinta kvailystė. Ir jos atsisakymui tikrai nereikėtų trukdyti Konstitucinio teismo.

Kaip nereikėtų ir ginčytis ar Konstitucinis teismas nurodė kompensuoti sumažintas pensijas 100 proc. ar ne. Be jokių išaiškinimų akivaizdu, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių kenčia nuo savo vaikų kartos politikų cinizmo. Vykdomosios valdžios pareiga ne ginčytis dėl Konstitucinio teismo formuluočių, bet spręsti socialinę problemą, kuri net beraščiui badyte bado akis.

O jeigu vis tik reikia statistikos, tai ji tokia. Trisdešimt procentų Lietuvos senyvo amžiaus žmonių skursta. Tarp moterų tokių – net trisdešimt septyni procentai. Ką ciniškesnio sugalvosi už pasiūlymą tokiame kontekste įvesti valstybinę šventę – močiučių dieną.

Telieka pridurti, kad tie senų žmonių skurdo mastai ne krizės pasekmė. O jeigu ir krizės – tai vadovavimo šaliai, bet ne ekonominės. Nes šie skaičiai 2008 metų. Metų, kurie kaip dabar dažnai sakoma, buvo per daug dosnūs socialinėmis išmokomis. Ir tik nereikia kartoti, kad Lietuva ne Švedija, ir tik Švedijoje gali būti geriau, nes kaimyninėje Lenkijoje skursta tik aštuoni proc. pensininkų. O jeigu norime nuolatinių viešųjų finansų problemų turinčios šalies pavyzdžio – Vengrijoje tais pačiais metais skurdo tik šeši procentai pensininkų.

Akivaizdu, kad ir paskutinės premjero socialinės fix idėjos tik paspartins jo kelią į užmarštį. Ten, kur nuėjo vos prieš keletą metų aukštosiose erdvėse išdidžiai sklandę ir kiti politikos ereliai. Ir todėl į dabartinius viražus galima būtų nekreipti dėmesio.

Tačiau lieka klausimas, kada į užmarštį galėsime pasiųsti ir bolševikišką požiūrį į žmogų. Pagrindinis jo socialinis požymis – žmogaus nuvertinimas, jo kasdieninių reikmių priskyrimas antraeiliams uždaviniams. Uždaviniams, kurių spendimo bus imamasi tuoj tuoj, kai tik bus pasiekti svarbiausi, o iš tikrųjų tik valdžios išsaugojimą kurį laiką pateisinantys tikslai.

Tokių svarbiausių tikslų nestingo ir nestinga. Buvo Mažeikių įmonės pardavimai ir perpardavimai, atominės uždarymas, dabar jau statyba. Dar euras kaip alfa ir omega, energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos…

Pusė milijono Lietuvos gyventojų jau išsivadavo nuo energetinės ir visokios kitokios Rusijos grėsmės. Išsivadavo su didele buvusių ir esamos vyriausybės pagalba – nes vietoje bedarbio pašalpos jiems pasiūlyta alternatyva – greitosios paskolos su šimtaprocentinėmis palūkanomis. Daug iš to pusės milijono tautiečių algas jau gauna eurais. Didieji politikai, dėl jų jau nebevarkite. O dar kitiems daug geriau šalyse, kurių politikams euras ne tikslas, o tik valiutos grimasa.

Nesvarbu, ką skelbia valdžios ir jų apologetai, visuomenės pagrindiniu tikslu buvo ir liks socialinė gerovė. Ankščiau ar vėliau krinta ir kris bet kuri valdžia, sugriuvo ir sugrius bet kuri sistema, kuri su tuo nesiskaito. Žinoma, ne be pačios visuomenės patiriamų didelių aukų. Deja.

lrt.lt