Ne visai nuoseklios naujosios Vyriausybės reformos ir dialogo su visuomene vengimas vienija įvairias socialines grupes protesto akcijoms. Protestu grasina ir profsąjungos, ir studentai, ir verslininkai, ir žiniasklaida. Tačiau ar tikrai visų protestuojančiųjų interesai sutampa?
Vidutiniškai ir mažiau uždirbančių žmonių profsąjungos turėtų tik sveikinti spendimą labiau apmokestinti pelnus ir dividendus. Tai turtingesniųjų mokesčiai. Turtingi žmonės Lietuvoje iki šiol mažiau negu išgali prisidėdavo prie viešojo sektoriaus finansavimo, o dėl jo nepakankamų paslaugų pirmiausia nukenčia vargšai ir vidutiniokai.
Individualios veiklos pajamų apmokestinimas priartintas prie darbo užmokesčio apmokestinimo. Tai tik iki šiol nepagrįstas privilegijas turėjusiųjų įtraukimas į solidarumo sistemą. Nėra jokio argumento, kodėl visokių vakarėlių dainininkai ir juokintojai neturėtų mokėti tų pačių mokesčių kaip ir mokytojai, vairuotojai ar pardavėjos. O jeigu dainininkai dar itin sėkmingai „sukasi“ ir televizijų šou, jie, kaip ir visi labai daug uždirbantys, turėtų susilaukti dar didesnio apmokestinimo.
Panašiai profsąjungos turėtų tik sveikinti sprendimą panaikinti PVM ir autorinių honorarų mokesčių lengvatas paskalų ir reklamos verslui, net jeigu jis ir vadinasi leidyba. Visa tai, ko nesumokėdavo besinaudojantys lengvatomis, kainavo profsąjungiečiams: arba didesniais mokesčiais algoms ir vartojimui, arba skurdesnėmis socialinėmis paslaugomis.
Vyriausybės sprendimas sumažinti privačių pensijų fondų finansavimą „Sodros“ pinigais irgi galėtų būti laikomas profesinių sąjungų pergale. Tarptautinė darbo organizacija prieš dešimtį metų dėjo didžiules pastangas, siekdama, kad privatūs fondai nebūtų kuriami valstybės sąskaita. Jai mažiausiai pavyko ten, kur profesinės sąjungos buvo silpnos, vietinės valdžios labiausiai korumpuotos, o elitas finansiškai neišprusęs.
Kokia padėtis Lietuvoje šioje srityje galime spręsti iš investuotojų forumo pasiūlymo. Jis siūlo, kad valstybė toliau finansuotų pensijų fondus ir čia pat iš jų skolintųsi. T. y., kad valstybė skolintųsi pati iš savęs, o palūkanas mokėtų privačiam verslui. Toks krizės įveikimo planas „kabo“ internete ir niekas nei protestuoja, nei juokiasi.
600 mln. Lt Vyriausybė jau skyrė „Sodrai“, kad padengtų dalį deficito, kurio nebūtų, jeigu nebūtų visų giriamos pensijų reformos. Didžioji tų pinigų dalis pensijų fondų valdytojų bus išvežti iš Lietuvos ir investuoti užsienio kapitalo rinkose. Vyriausybė už juos būtų galėjusi pirkti paslaugas iš Lietuvos verslininkų, taip išsaugoti darbo vietų ir bent dalį žmonių išgelbėti nuo bedarbystės. Ar tai nėra profesinių sąjungų interesas? Todėl, jeigu jos ir gali protestuoti, tai tik dėl to, kad privačių pensijų fondų finansavimas valstybės pinigais visai nenutraukiamas.
Prieš ką tikrai turėtų protestuoti profesinės sąjungos – tai pridėtinės vertės mokesčio didinimas, vengimas įvesti progresinius pajamų mokesčius, socialinių išmokų apkarpymas ir vadinamieji studijų krepšeliai.
Pridėtos vertės mokestis sunkiausias tiems, kurie visas pajamas išleidžia vartojimui. Iš vidutinių ir mažesnių algų gyvenantys darbuotojai neša sunkiausią šio mokesčio naštą. Jos padidinimo neatsveria pajamų mokesčio algoms sumažinimas.
Mėgstama iliustruoti, kad dėl skirtingo neapmokestinamojo minimumo mažą ir vidutinę algą uždirbantieji prie valstybės išlaikymo prisidės nevienodai. Tai tiesa, tačiau tiek 3 tūkst., tiek 13 ar 30 tūkst. algoms mokesčio tarifas liko tas pats.
Panašiai ir su vaiko pinigais. Naujoji valdžia aiškino, kad Seimo nario vaikui 52 Lt tėra tik švaistymas. Tačiau vaiko pinigų netenka net vidutines algas uždirbantieji. Kas ketvirtas ar penktas vaikas Lietuvoje skurdo net ekonominio pakilimo metais, todėl tuos vaiko pinigus krizės metu reikėjo ne naikinti, bet bent padvigubinti. Tuomet būtų aiškesnis jų prasmingumas net ir vidutiniokams. O tam reikėtų kai ką dar labiau apmokestinti.
Numatytas valstybinių pinigų studijų krepšelis dažniau teks tiems, kieno tėvai turėjo iš ko samdyti mokytojus papildomoms pamokoms. Daugiausia darbininkus ir eilinius tarnautojus vienijančių profesinių sąjungų tai irgi neturėtų žavėti.
Akivaizdu – naujoji Vyriausybė įsigijo daug oponentų, bet pastarųjų interesai skirtingi. O profesinėms sąjungoms tikrai nepakeliui su mokesčių privilegijas siekiančiais išsaugoti turtuoliais.
