Vėlinti pensinį amžių reikėtų lanksčiau

Pensinis amžius turėtų būti ilginamas ne mechaniškai, o lanksčiai, kad žmonės galėtų pasirinkti jiems priimtinesnį variantą – dirbti ilgiau ir gauti didesnę pensiją ar atvirkščiai, teigia Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka. „Būtų gerai, kad žmonės ilgiau dirbtų, bet kad nebūtų pašalinių neigiamų poveikių ir kad būtų geresnis tokio pailginimo rezultatas“, – sakė jis.

„O jis gali būti geresnis, jeigu mes ne visiems mechaniškai ilgintume, bet tai darytume lanksčiai. Žmonės, kurie sutiktų ilgiau dirbti ir negauti pensijos sulaukę dabartinio pensinio amžiaus, jiems galėtų būti pažadama didesnė pensija už papildomai išdirbtus mėnesius, taip pat būtų ieškoma su žmonėmis individualios sutarties. O kitiems gal yra aktualiau anksčiau išeiti į pensiją ir jos dydis nėra toks reikšmingas, nes vaikai padės“, – svarstė R. Lazutka.

Pasak ekonomisto, kitose šalyse yra paplitęs dalinis išėjimas į pensiją,

Lietuvoje nėra išnaudojimo? O gal ir sekso?

Gerai žinomas posakis, kad Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso. Kodėl? Vien todėl, kad jis buvo kapitalistiniame pasaulyje. Kadangi kapitalistinė sistema buvo pasmerkta, o komunistinė pažangi, kapitalistiniame pasaulyje egzistavę dalykai negalėjo būti naujojoje visuomenėje.

Išnaudojimo nėra, kaip nebuvo ir Sovietų Sąjungoje

Sovietinė ideologija ir didele dalimi realus gyvenimas buvo grindžiami prieštaros Vakarams logika. Sovietinė sistema žlugo, tačiau pati vsio na oborot logika, deja, Lietuvoje sėkmingai klesti ir naudojama apologetikai tų dalykų, kuriais patys vakariečiai toli gražu nesididžiuoja. Štai, jeigu sovietinė ideologija kritikavo kapitalistinę sistemą dėl socialinės nelygybės ir išnaudojimo, pastarieji reiškiniai tarsi nebeįmanomi kapitalistine tapusioje Lietuvoje. Juk tai „sovietiniai terminai“.

Paradoksas, tačiau pačiuose kapitalistiniuose ir demokratiniuose Vakaruose niekada nebuvo ir nėra abejojama išnaudojimo galimybe. Yra tik skirtingi jo aiškinimai. Pagal marksistus, išnaudojimas yra visada, kai tik samdomas darbas, kai jis perkamas rinkoje. Pagal neoklasikinę ekonominę teoriją, kuria remiasi dauguma šiuolaikinių ekonomistų, išnaudojimas yra tuomet, kai rinka veikia prastai dėl skirtingų pirkėjo ir pardavėjų galių, kai darbo kaina – darbo užmokestis – galingo darbdavio nuspaudžiamas žemiau to, kuris būtų konkurencinėje rinkoje.

Pagal pastarąją teoriją

O man nepriimtinas tas G.Nausėdos melas

Labai nesmagu, tačiau taip pavadinti ši straipsnelį išprovokavo pats Gitanas Nausėda, televizijos laidoje pareiškęs „Tas marksistinis darbo ir kapitalo priešinimas man yra nepriimtinas …“. Ir, čia pat, kaip stropus mokinys tų, kurie melagingai rėmėsi marksizmu diegdami savo „taikingą“ politiką, G.Nausėda darbo ir kapitalo sutaikymui pasitelkė argumentą: „Esmių esmė yra tokia: kodėl mes taip mažai pagaminame, skaičiuojant vienam darbuotojui? Kodėl darbo našumas yra 4-8 kartus mažesnis negu ES valstybėse.”

Gėdingas melas yra teiginys, kad darbo našumas Lietuvoje 4-8 kartus mažesnis negu ES valstybėse. Ekonomistai tuos skaičius žino kaip du kart du ir todėl tai tenka vadinti ne klaida, bet melu.

Žvelgiant iš posovietinės pusės, Lietuva labai sėkminga šalis

Įpratome lygiuotis į Europos Sąjungos (ES) gerovės rodiklių vidurkius ir graužtis dėl savo atsilikimo. 21-ą kartą atšventus Kovo 11-ąją verta pažiūrėti ne tik į tai ką norime pavyti, bet ir nuo ko bėgame.

Galime pasidžiaugti, kad buvusių 15-os „sesių“ grupėje esame antri pagal ekonominę plėtrą. Nusileidžiame tik estams. Ir labai nedaug. Tuo tarpu tris ir daugiau kartų lenkiam tokias šalis kaip Ukraina, Gruzija, Armėnija. Žydra svajone esam Moldovai ir Vidurinės Azijos šalims. O štai Rusiją ir Baltarusiją, nors ir labai norėtųsi, ne taip toli palikom.

Atsiskaitymai grynaisiais pinigais galėtų būti panaikinti nuo kelių šimtų litų

Vyriausybės aktyviai judinamas projektas apriboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais neturėtų sukelti jokio socialinio nepasitenkinimo, kadangi kasdieniai žmonių pirkiniai – maisto produktai, vaistai, atsiskaitymai už komunalinius patarnavimus – būtų leidžiami grynaisiais pinigais, tačiau nekasdieniai – nuo kelių šimtų litų ir daugiau – turėtų būti apriboti vien elektroniniais pavedimais, pažymi ekonomistas, socialinių mokslų daktaras prof. Romas Lazutka.

„Taigi nėra jokių argumentų, absoliučiai jokio skirtumo, ar atsiskaitymai galėtų būti vykdomi grynaisiais pinigais, ar kortele. Kad nekiltų nepasitenkinimas, Seimas galėtų nurodyti konkrečias prekių ir paslaugų grupes, už kurias yra privalomi atsiskaitymai elektroniniu būdu. Gyventojams ar verslui galima pradžioje nustatyti tą sumą pakankamai aukštą, o vėliau palaipsniui ją žeminti. Argumentų „prieš“ praktiškai nėra, o argumentai „už“ – yra labai stiprūs.

Lietuviai patrauklūs vokiečių darbdaviams, nes sutinka dirbti už mažiau

Socialinių mokslų daktaras profesorius Romas Lazutka sako, kad Vokietijai atidarius darbo rinką užsieniečiams, Vokietijos valdžia ir verslininkai gali imtis jiems reikalingų specialistų verbavimo.

Vokietija tikrai gali prisidėti prie protų nutekėjimo, tačiau jis yra sunkiai nuspėjamas. Vokietijoje darbo rinka yra labai organizuota, todėl manau, kad ji taikys visus metodus, kad pritrauktų specialistus, kurie jai reikalingi.

Prie Vokietijai paklausių darbuotojų priskirčiau socialinius darbuotojus, medikus. Paklausą lemia visuomenės senėjimas, priežiūros poreikis. Taip pat Vokietijai kaip ir daugumai pasaulio šalių reikia naujųjų technologijų specialistų, programuotojų. Tai yra specialistai, kurių Lietuvoje suteikta kvalifikacija pasinaudoja užsienio šalys, ne išimtis bus ir Vokietija.

R.Lazutka: ateityje skurdas trauksis iš kaimo į miestą

Didesnis nedarbas, aukštesnis santykinis skurdas, daug pensininkų, daugiavaikės skurdžios šeimos, išlikę lauko tualetai. Toks provincijos vaizdas ryškėja iš statistinių duomenų bei kitų rodiklių, tačiau ekonomistas Romas Lazutka pabrėžia, kad ateityje skurdieji gyventojų sluoksniai veikiausiai migruos į miestus ar rajonų centrus, mat čia prieinamesnė valstybės parama. Tuo tarpu kaime, pasak jo, turėtų įsitvirtinti stambesni ūkininkai, gaminantys žemės ūkio produkciją.

Skurdo lygis kaime aukštesnis

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais kaime gyveno apie trečdalis visų Lietuvos gyventojų – 1,099 mln. žmonių, iš jų apie 250 tūkst. gyventojų amžius viršija 60 metų. 2008 m., kai šalies ekonomika augo, skurdo rizikos lygis Lietuvoje siekė 20 proc.: tačiau mieste jis buvo 13,6 proc., kaime – 32,9 proc.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus R. Lazutkos, nors praėjusiais metais šalį ištikus krizei ekonomika stipriai smuko, tačiau esą santykinis skurdo lygis galėjo išlikti panašus, mat sumažėjus vidutinėms gyventojų pajamoms, sumažėjo ir santykinio skurdo lygio kartelė.

„Aš nenustebsiu, jei krizės laikotarpiu pasirodys, kad tas vidutinis skurdo lygis nelabai pasikeitė, nes krito ir vidutinio sluoksnio pajamos, žmonės neteko darbų. Pajamos taip pat krito ir tiems, kurie ir šiaip gyveno blogiausiai, bet kadangi krito ir vidutinės, tai ta skurdo riba nusileis“, – DELFI teigė R. Lazutka.

Aiškindamas, kodėl santykinis skurdo lygis kaime yra didesnis, ekonomistas vardija, jog kaimuose paprastai visuomet būna didesnis nedarbas, didesnę gyventojų dalį nei mieste sudaro iš mažų pensijų gyvenantys pensininkai arba daugiavaikės šeimos, kurių maitintojai, jei ir dirba, paprastai gauna mažą darbo užmokestį.

Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2010 m. rugsėjo 1 d. nedarbo lygis miestuose siekė 13,9 proc., o kaimuose – 16,6 proc. Miestuose bedarbių skaičius siekia 206,8 tūkst., kaimuose – 113 tūkst.

„Didmiesčiuose atlyginimai didesni, gyventojų struktūra tokia, kad daugiau dirbančių žmonių ir mažiau bedarbių santykinai, o tuose mažesniuose miestuose ir miesteliuose yra daugiau bedarbių ir gyventojų struktūra tokia, kad daugiau pensininkų bei vaikų, todėl šeimos yra skurdesnės ir dažniau pretenduoja į pašalpas“ – aiškina R. Lazutka.

Dirbančių lietuvių – mažai, jų algos prastos

Praėjus vieneriems metams Prezidentė neberagina socialinės apsaugos ministro lipti nuo dviračio, bet ministerijos darbu yra nepatenkinta. Tai dar vienas įrodymas, kad socialinės apsaugos klausimas lieka svarbiausias šalies politinėje dienotvarkėje.

Iš vienos pusės tai yra geras ženklas. Jis reiškia, jog žalgirių mūšiai lieka istorijai ir dabar valstybė jau gali visas pajėgas telkti kovai už piliečių gerovę. Iš kitos pusės, liūdna, kad apie socialinės apsaugos reformas kalbama tik viešųjų deficitų ir išlaidų mažinimo fone.

Lietuvos socialinė apsauga struktūriškai labai artima daugumai Europos šalių, o labiausiai skiriasi menku finansavimu. Nei pensininkų, nei neįgalių, net remiamų šeimų ar bedarbių dalis Lietuvoje ne didesnė nei kitose šalyse, o išmokos bei paslaugos daugmaž per pusę skurdesnės net santykinai, t.y. lyginant su dirbančių žmonių pajamomis.

Ar socialinė parama mažina norą dirbti?

Pristatymas Prezidentūroje 2010 06 15

 

Turinys:

1.Skurstantieji Lietuvoje ir parama jiems:

• aprėptis
• adekvatumas
• taiklumas

2.Socialinės paramos ir darbo konfliktas:

• neaktyvumo ir skurdo spąstai
• darbo paskatų nemažinančios socialinės apsaugos priemonės
• šalies darbo užmokesčio politika
• aktyvinimo (integracijos į darbo rinką) priemonės

PPT

Socialinės premjero konvulsijos

Panašu, kad premjerui prasideda socialinės konvulsijos. Ne, jo nekamuoja šalį užgriuvusi socialinė krizė. Visos Lietuvos valdžios turėjo ir turi stiprų imunitetą piliečių socialiniams vargams. Traukuliai prasideda sulaukus praėjusių metų socialinės politikos rezultatų.

Premjeras tėvynės išdavimu apkaltino opoziciją dėl ketinimo kreiptis į Konstitucinį teismą sveikatos draudimo klausimu. Nuo kada atsigręžimas į šalies Konstitucija siejamas su tėvynės išdavimu? Ne tik apie tėvynės išdavimą, bet ir apie Konstituciją netektų kalbėti, jeigu būtų tuoj pat taisomos vaikiškos sveikatos draudimo įstatymo klaidos.

Viena akivaizdi klaida – reikalavimas sveikatos draudimo mokestį mokėti net tiems, kurie neturi pajamų.