Ar Baltijos šalių socialinis eksperimentas baigtas?

Baltijos šalys patiria didžiausia ūkio nuosmukį Europoje. Jo pasekmės gyventojams dar metus kitus sunkės. Net ir pradėjus atsigauti ekonomikai, kaip dabar tikimasi, po poros metų, daugelis žmonių pagerėjimo nepajus dar bent tris – keturis metus.

Tai galima teigti remiantis prieš dešimtmetį patirtos vadinamos Rusijos krizės įtaka. Nors tuomet Lietuvos ekonomika tik stabtelėjo, neigiamos pasekmės tęsėsi dar kelis metus. Nuo 1999 iki 2003 metų – vidutinė alga padidėjo tik šimtu, o vidutinė pensija viso labo – tik keturiasdešimčia litų. Dirbančių žmonių skaičius nedidėjo, o nedarbas mažėjo daugiausia emigracijos dėka. Tik nuo 2006 metų į viršų šoko gyventojų uždirbtos ir pasiskolintos pajamos.

Dabartinė krizė daug gilesnė, pasekmės bus nepalyginamai sunkesnės.

Eurą įsivedėme kontrabandos būdu

Lietuvoje tabu laikoma siūlyti įvesti progresinius mokesčius bei devalvuoti litą, nors Vakarų valstybėse progresinių mokesčių sistema veikia seniai, o užsienio ekspertai kalba apie lito ir lato devalvavimą. Taip Lietuvos žinioms  tvirtino Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka. Jo požiūriu, kai litas nedevalvuojamas, paskolas eurais pasiėmusiųjų rizika perkeliama ant kitų žmonių pečių.

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo Seime po ilgų ginčų priimtą sprendimą sumažinti motinystės išmokas. Kaip vertinate minėtą Seimo sprendimą ir prezidentės veto?

- Negalima iš žmonių atimti to, kas jiems duota ar pažadėta. Tai yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas (KT), svarstydamas dirbančių pensininkų klausimą.

Daug kas nuosavybę įsivaizduoja kaip daiktą, o ne kaip santykį. Tačiau kai yra įstatymo įtvirtintos išmokos, kurios jau mokamos, tai galima laikyti nuosavybe, ir argumentai jos atžvilgiu galėtų būti iš nekilnojamojo turto srities.

Ar gelbėjant „Sodrą“ nenuskęs pensininkai?

Vyriausybė paskelbė, kad pensijos tikrai bus mažinamos, įmokos „Sodrai“ didinamos, o pensinis amžius ilginamas.

Ne visos iš šių priemonių tinkamos.

Pensijų mažinimas, jeigu jau tikrai neišvengiamas, turėtų būti labai atsargus. 2007 metais apie 30 proc. pensininkų pajamos buvo žemiau skurdo ribos, kai jaunesnio amžiaus žmonių skurdo lygis – 17 proc. Ypač skurdas paplitęs tarp vyresnio amžiaus pensininkių moterų – skursta vos ne kas antra 75 metų sulaukusi moteris.

Net ir krize negalima pateisinti visuomenės, kuri nesuteikia galimybės senutėms paskutinius keletą metų nugyventi bent kiek oriau. Kai kurias pensijas reikėtų ne mažinti, bet didinti.

„Sodra“: pajėgumas ir teisingumas

Vos ne po dešimties metų pertraukos „Sodra“ vėl tapo viena populiariausių temų žiniasklaidoje. Ar per dešimtmetį po vadinamosios Rusijos krizės „Sodroje“ įvyko kokie nors esminiai pokyčiai? Ne. Lietuvos socialinis draudimas iš esmės sukurtas vos atgavus nepriklausomybę.

Žiniasklaidos, o per ją ir visos visuomenės, dėmesį „Sodra“ patraukia tuomet, kai joje ima labai stigti lėšų.

Tiesa, lėšų „Sodroje“ niekada nebuvo per daug. Jai priskirtų išmokų finansavimui pagal tarptautinius standartus reikėtų bent 50 proc. didesnio biudžeto. Tuomet galima būtų išvengti daugumos pensininkų pažeminimo.

Socialinė gerovė – lietuviška utopija

Taupymą karpant bedarbių pašalpas ar išeitines išmokas ekonomistas Romas Lazutka vadina postsovietinės valstybės pavyzdžiu.Anot jo, valstybės, kuri neįstengia apginti savo silpnesniosios visuomenės dalies, Socialinės gerovės ateitis atrodo labai miglota. Manto Tomkūno interviu su R.Lazutka “Kauno dienoje”

Ką manote apie valstybės bandymą išeiti iš ekonominės krizės apkarpant socialines išmokas, bedarbių pašalpas, kuriomis naudojasi vargingiausioji visuomenės dalis? Yra pavyzdžių, kai Europos valstybės elgiasi atvirkščiai – dotuoja savo šalies įmones, tam kad bedarbiams nereikėtų mokėti pašalpų.

Lietuvoje egzistuoja formali demokratija – vyksta demokratiniai rinkimai, tačiau valdžios atstovavimas įvairiems visuomenės sluoksniams nėra efektyvus, dažniausiai atstovaujama stipriesiems. Daug mažiau atstovaujamas vidutinis gyventojų sluoksnis. Tačiau demokratija nėra vien atstovavimas daugumai, tai yra jėgos nenaudojimas prieš silpnesniuosius. Turiu galvoje ir socialinę-ekonominę jėgą.

Studentai – Konstitucijos ar nevalyvumo vergai?

Vyriausybės vadovas, pristatydamas metinę ataskaitą Seime, priminė, kad Lietuva labai toli konkurencingumu atsilieka nuo šiaurės Europos šalių ir pakvietė paremti studijų reformos įstatymą.

Gražu, kai valdžia jau supranta šalies konkurencingumo priklausomybę nuo studijų. Tačiau ar supranta kaip ir kodėl studijos tvarkomos ekonomiškai stipriausiose pasaulio šalyse?

Ar diskusijos dėl studijų reformos jau baigtos?

Atrodo, kad konfliktas dėl studijų reformos baigiasi. Reformos šalininkai suaktyvino viešuosius ryšius, o opozicija net negavo teisės protesto akcijai. Tačiau tiek reformos šalininkų, tiek oponentų išsakomų argumentų buvo mažai.

Reformos šalininkai akcentuoja universitetų konkurenciją, kritikai tai vadina aklu pasitikėjimu nematoma rinkos ranka. Valdžia giriasi, kad didina studijų finansavimą, o studentai baiminasi, kad už studijas teks mokėti dar dažniau ir daugiau.

Kas turėtų mokėti už studijas bei koks bus to rezultatas – du atskiri – teisingumo ir efektyvumo – klausimai.

Ar profsąjungoms pakeliui su vestuvių muzikantais?

Ne visai nuoseklios naujosios Vyriausybės reformos ir dialogo su visuomene vengimas vienija įvairias socialines grupes protesto akcijoms. Protestu grasina ir profsąjungos, ir studentai, ir verslininkai, ir žiniasklaida. Tačiau ar tikrai visų protestuojančiųjų interesai sutampa?

Vidutiniškai ir mažiau uždirbančių žmonių profsąjungos turėtų tik sveikinti spendimą labiau apmokestinti pelnus ir dividendus. Tai turtingesniųjų mokesčiai. Turtingi žmonės Lietuvoje iki šiol mažiau negu išgali prisidėdavo prie viešojo sektoriaus finansavimo, o dėl jo nepakankamų paslaugų pirmiausia nukenčia vargšai ir vidutiniokai.

Individualios veiklos pajamų apmokestinimas priartintas prie darbo užmokesčio apmokestinimo. Tai tik iki šiol nepagrįstas privilegijas turėjusiųjų įtraukimas į solidarumo sistemą. Nėra jokio argumento, kodėl visokių vakarėlių dainininkai ir juokintojai neturėtų mokėti tų pačių mokesčių kaip ir mokytojai, vairuotojai ar pardavėjos.

Antikrizinis planas: kad ryžtas nevirstų neviltimi

Iš naujosios Vyriausybės pasitarimo žurnalistai išnešė žinią apie naują ūkio smukimo prognozę, kurią atliko Finansų ministerija. Naujoji prognozė reikšminga tik tuo, kad ji atvirai pasišaipė iš paties prognozavimo. Ministerija paneigė savo pačios tik trijų savaičių senumo prognozę – kitais metais ūkis smuks ne 1,5, o beveik 5 proc.

Jau seniai skaitantys įvairius ekonominius pranešimus galėjo pastebėti, kad prognozuotojai daugiausiai energijos skiria nuolatiniam savo prognozių tikslinimui ir argumentams, kodėl praėjusį kartą prašovė pro šalį. Taip buvo net nuoseklaus ūkio kilimo laikotarpiu, todėl pastarųjų prognozių šuoliai neturėtų stebinti.

Tačiau jie rodo, kad dabar patikimo kitų metų valdžios biudžeto sudaryti neįmanoma ir metų viduryje ar net anksčiau teks jį patikslinti.

Pirmieji į Lietuvos ekonomikos gelbėtojų eilę stos vaikai

Ar tik ne per anksti Lietuvos politologai apsidžiaugė šių metų rinkimų rezultatais? Taip, Seime savo pajėgas padidino vadinamos tradicinės partijos, t.y. partijos, kurios skelbia klasikines ideologijas. Ar tai reiškia, kad socialdemokratinės politikos erą keičia krikščioniškoji demokratija? Deja, šiame Europos pakraštyje, kaip žinia, deklaracijos sau, o įsitikinimai ir veiksmai – sau.

Kokia lietuviškos socialdemokratijos spalva? Susidomėję naujos valdžios sudarymu neskubėkime pamiršti, kad pasitraukianti partija buvo ir liko socialdemokratine tik jokios įtakos neturinčių partiečių galvose. Tuo tarpu, pavyzdžiui, sparčiausiai šioje partijoje karjerą daręs finansų ministras pasižymėjo pensijų ir sveikatos apsaugos privatizavimu bei ypatingai aršia kova prieš minimalios algos padidinimą.

Toks skurstančių „juodadarbių draugas“ pritaptų bet kurioje lietuviškoje partijoje ir net Laisvosios rinkos institute.